things/uncertain


NEPRIKLAUSOMYBĖS/VAIKAI

 

Ta proga,kad gavau dovanų viena idomiausių biografinių knygų apie Lietuvos poetą bei senosios kartos hipį Rimą Buroką , nusprendžiau trumpai ir fragmentiškai padėlioti įvairias informacijos nuotrupas apie sovietinius jaunimo judėjimus Lietuvoje,rokenrolą,maištą,bei visa kita,ką jau vargiai atpažinsime dabartyje.

Apleisiu pirminę idėją apie straipsnį šia tema,ir neminėsiu išmaniųjų relikvijų kulto,daiktizmo bei visko,ką jau ir taip žinote ar numanote,bet visgi pagalvokite ar tai,ką dabar turite išties yra verta to,ka praleidote.

 

Vienas mylimiausių bei informatyviausių tekstų apie Lietuvos hipius sovietų sajungoje.Didžiai gerbiu žmogų(žmones) surinkusį medžiagą ir sukrovusį viską i vieningą,maloniai skaitomą tekstą.Išsamūs aprašymai ima ir suvirpina jausmus,supras tie,kurie turi nepaaiškinamą nostalgiją nepriklausomybės judėjimui,rokui ir taikiam maištui.

 

Kelios citatos:

“…

„Lietuviai pralenkė Rusiją. Pas mus jau buvo festivaliai, „pop session“. Iš pradžių mes į Rusiją net nevažinėdavome – jie pas mus važiuodavo, nes ten nieko nebuvo. Iš Rusijos atvažiavę pas mus žiūrėjo išsižioję. Lietuva buvo tarsi hipių centras, net estai buvo atsilikę, o paskui ir estai pričiupo. Galiu drąsiai pasakyti, kad hipių judėjimas Lietuvoje buvo stipriausias visoje Sovietų Sąjungoje. Lietuva buvo vienintelė artimiausia respublika prie labiau vakarietiškos šalies, nes mes turėjom pasienį su Lenkija.“ (S. Daugirdas)

 …“
“…„Pats svarbiausiais dalykas mums buvo kuo labiau pritrenkti visuomenę. Ir pritenkti ją taip, kad gatvėje mamos vaikams pirštu rodytų: „Žiūrėk koks pabaisa! Jei nevalgysi košės ir tu toks būsi!“. Man patikdavo šokiruoti, skaudu buvo tik dėl to, kad žmonės apie tave spręsdavo pagal tai, kaip tu atrodai. Tada aš norėjau dar stipriau šokiruoti visuomenę.“ (O. Labanovas)

 …“
“…„Plokštelių tada buvo labai mažai. Klausydavomės šimtus kartų perrašytų, nutrintų, suklijuotų paprastu nagų laku magnetafono juostų. Siekdamas kuo daugiau sužinoti apie vakarietišką muziką, išmokau skaityti lenkiškai. Mano mama gaudavo žurnalą „Kobieta ir žycie“. Kai ką išskaitydavau paskalų skyriuje. Eidavome į dokumentinius filmus, per kuriuos kartais 5-7 sekundes parodydavo užsieninių koncertų ištraukų. Tai iliustruodavo kapitalizmo grimasas ir išsigimimą. Dėl tų kelių sekundžių filmus spoksodavome dešimtis kartų.“ (V. Kernagis)…“
Ieškodama informacijos užtikau šį straipsnį/pasakojimą :

Grigorijus Meitinas. Dvi vasaros. Rygos hipio kelionės

“…1979 metų vasarą keliavau kartais pėsčias, kartais pakeleivingomis mašinomis arba autostopu, kaip įprastai tai vadinama. Toks judėjimo būdas smarkiai skiriasi nuo įprastinio. Keliaudamas, sakysim, traukiniu, žmogus nesusiduria su pravažiuojamų miestų ir kaimų gyvenimu, jis gali važiuoti ir nieko aplink nepastebėti. Netgi žiūrėdamas pro langą, jis viską suvokia greičiau kaip kino kadrus ir nepasineria į gyvenimą. …“

Rimo Buroko keletas eilėraščių.

R.Banionio filmas “Vaikai iš Amerikos viešbučio“:

“…Filmo autoriai atskleidžia, kaip gyventa ne senoje, tačiau šiandieniniam jaunimui nebesuvokiamoje praeityje – tarybiniais metais, kai kiekviena svajonė galėjo baigtis milicijos skyriuje.

Patys nekalčiausi dalykai – meilė muzikai ir vakaruose populiarių grupių įrašų klausymas ar rūbų bei šukuosenų madų vaikymasis buvo suvokiami kaip protestas prieš politinę sistemą.

1972 metai, Kaunas. Maža paauglių grupelė slapčia klausosi Liuksemburgo radijo, svajoja. Visi jie gyvena tame pačiame name, kuris anksčiau buvo viešbutis, pavadintas „Amerika“. Jų nekalta veikla susidomi KGB. Saugumo agentai slapčia perskaito vaikų laiškus, siųstus į Liuksemburgo radiją. Kartu su milicija jie išdrasko paauglių sambūrį….“

Iš pirmo žvilgsnio filmas gali pasirodyti turintis niūrią ir net ne itin įdomią siužeto liniją,bet tai buvo būtina,norint įtaigiai perteikti tuometines aktualijas.

Filmas pagardintas gera muzika,daugeliui atpažystamais objektais(su kuriais teko susidurti/naudotis vaikystėje ir jaunystėje,girdėti iš senesnės kartos pasakojimų)

Trumpas interviu apie filmo gimimo istoriją.

Reklama


iamamiwhoami
gruodžio 26, 2011, 2:36 PM
Filed under: Muzika | Žymos: , , , , , ,

Nors šiais laikais audiovizualinės kampanijos tokios dažnos ir pasikartojančios,kad tiesiog natūraliai į jas imama nebekreipti dėmesio,kartais šie dvidešimtpirmo amžiaus marketinginiai stebuklai ima ir pritraukia muzikos industrijos dėmesį.Vienas tokių reiškinių- skandinaviškas Youtube fenomenas – švedų konceptualus,ultra-vizualus projektas iamamiwhoami ,pradėjęs skleisti savo paslaptingus klipus,lydimus sudėtinio,originalaus bei trikdančio muzikinio fono.

Nei viena persona pasirodanti šiuose klipuose nėra savęs identifikavusi,nors jau yra žinoma,jog projekto frontman,pagrindinė figūra bei viso projekto dūšia yra švedų atlikėja Jonna Lee.Ji pati nekomentuoja savo indėlio į šį projektą,to nedaro ir jos leidybinė  kompanija.

Pritrenkianti projekto egzotiška,ritualinė vizualika žavi savo kokybe bei siužetais,nors iš pradžių gana sudetinga susieti vaizdą su jį lydinčiu muzikiniu fonu,žodžiais bei bendra kompozicija.

Klausytis iamamiwhoami gana sudėtinga,todėl as pasilieku prie pirminės idėjos-tiesiog žavėtis psichodeliniais,retkarčiais net bauginančiais ar šizofreniškais vaizdiniais,papildomais kokybiškos elektronikos garsų.

Visas projektas yra iki kaulų smegenų skandinaviškas-tai suprast Fever ray,The Knife,Royksopp,net Bjork gerbėjai,nors pastebėjau panašumų ir su NIN lyderio Trent Reznor kuruojamos grupės How to destroy angels kūryba.

Vokalistės malonus balsas,gerai išdirbta maniera(nors gal kiek per daug panaši  į Karin Dreijer Andersson,nors atleistina,susidariau įspūdį jog skandinavams tiesiog priimtina/maloni tokia vokalo atlikimo specifika) atsveria kartais net trikdančius vaizdus ar ne-visad-ausiai-malonias elektronines kompiliacijas.

2010 m. grupė filmavo gyvą pasirodymą Švedijos miškuose,kurį gerbėjai galėjo tiesiogiai stebėti jų svetainėje.Iš karto po to įrašai buvo pašalinti,bet juos vis dar  galima rasti Youtube:

2011 m. grupė pelnė švedišką Grammy “Metų inovacijos“ kategorijoje.Tai buvo pirmasis jų apdovanojimas.

Išties vertinu projektą kaip sėkmingą bei originalų savo kategorijos atstovą,ir nors tikrai dažnai jų nesiklausyčiau,tam tikromis progomis būtų be galo malonu pasimėgauti šiuo kokybišku produktu.

Siūlau pasigrožėti/pasiklausyti vien0 geriausių(maloniausių) projekto kūrinių:

Vertinimas:9/10

Taip pat verta pasidomėti: Fever ray,The Knife,How to destroy angels



Frederic Beigbeder/Romantiškas egoistas
gruodžio 25, 2011, 12:58 PM
Filed under: Uncategorized | Žymos: , , ,

 

 

Frederic Beigbeder

Romantiškas egoistas“ (L’Égoïste romantique)

 

 

Frédéricas Beigbederis (g. 1965) – šiandieninės prancūzų literatūros žvaigždė, skandalingasis rašytojas, enfant terible, televizijos, spaudos, reklamos, naktinių klubų ekscentrikas, mūsų laikų dendis, literatūros kritikas, TV laidų vedėjas.

Lietuviams F. Beigbederis pažįstamas iš romanų „Meilė trunka trejus metus“ („Tyto alba“, 2002) bei „14,99 EUR“  („Tyto alba“, 2003), kurie abu tapo metų bestseleriais ir abu buvo jaunimo pripažinti metų knyga.

„Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad įkūniju viską, ką kritikuoju. Nereikia man dėl to priekaištauti: tikriausiai tai vienintelis įdomus dalykas manyje. Esu visa tai, ko nekenčiu, todėl, kad man atrodo per paprasta kritikuoti ką nors kita, o ne tai, kas esi.“

Pasakojimas prasideda 2000-aisiais,kai Oskarui Diufrenu(rašytojas apsimetėlis, literatūrinis Frédérico Beigbeder antrininkas) 34-ri. Kad gyvenimas būtų įdomesnis, rašo ir spaudoje skelbia dienoraštį. Jis egoistas, bailys, cinikas, seksualiai apsėstas – t.y. žmogus kaip ir visi.

296 puslapiai lengvo skaitymo, susitikimų su keletu įžymybių, gražuolių, plevėsų, tokių kaip ir pats dienoraščio autorius, daugybė šmaikščių aforizmų apie dabartį, kelionių iš Paryžiaus į Niujorką, Stambulą, Frankfurtą ir net Vilnių, ir… kiek kitaip nei įprasta F. Beigbeder knygose pasisukanti meilės istorija.

Beigbeder savo paties romano recenzijoje teigia: „Romantiškojo egoisto įdomus tik pavadinimas – ir tas pasiskolintas iš Fitzgeraldo. Knygą labiau tiktų vadinti „Nelaimingo kvailio dienoraščiu“. (…) Beigbeder blogiau negu apsimetėlis, jis yra simptomas. Labiau rūpinasi savo drabužių, o ne literatūros stiliumi. (…) Frédéricas Beigbeder turi kuo skubiau mirti ir užleisti vietą įdomesniems rašytojams. Vienintelis įmanomas ginčas: kokiu būdu jis iškeliaus į kitą pasaulį? (…)

Iš autoriaus interviu 2004 (Vilniaus knygų mugė):

Apie kančią ir juoką

Iš tikrųjų reikia rodyt, kad daug kenti, tada į tave žiūrės rimčiau. Aš pastebėjau, kad, rašydamas linksmus kūrinius, negavau premijų, o kai pradėjau rašyt liūdnus kūrinius, – pradėjau gauti. Už liūdesį, skausmą ir širdgėlą yra atlyginama, o už humorą baudžiama. Jei rašytojas sako, kad yra nuoširdus, jis meluoja. Bet aš esu nuoširdus. Dažnai mano romanai linksmina, liūdina ar piktina. Būtent šiuo romanu aš norėjau išreikšti pyktį. Jeigu ką nors suerzinau, – tebūnie, aš pasiaukosiu.

 

Knyga apsimetėliams,cinikams,padugnėms,realistams,nihilistams,be abejonės ir tiems,kurie į gyvenimą žvelgia kaip  viduramžių baudžiauninko vaikas i triaukštį grietinėlės tortą.

Rekomenduoju visiems,kurie jau skaitė bent vieną autoriaus kūrinį,ir pamėgo jį/ėmė nekesti(tokiu atveju galėsite mėgautis mintyse burnodami bei net dusdami pasakoti draugams kokią pasibjaurėtinai siaubingą literatūros išsigimėlę skaitote.),nepataisomiems nihilistams,savigailos mėgėjams,tiems kurie patyrė tikrą gyvenimo kančią ir beprasmybę.

Autorius naudoja gana bjaurią,žargonų,keiksmažodžių bei  kitų ypatingų žodelių turtingą kalbą,tokiu būdu puikiai perteikdamas dabartizmą su visais jo realiais požymiais.Čia niekas neužglaistyta ir neslepiama.

Skaitydama šią knygą jaučiau pasitenkinimo jausmą,beveik tokį patį kaip skaitant Chuck Palahniuk “Kovos klubas“.

Pagrindinės temos apima visuotinę kultūros ir visuomenės degradaciją,globalizacijos inversiją i klubizmą,psichodelinius narkotikų bei savigailos paveiktus apmastymus apie meilę “as it is“.Dienoraščio principu rašomas kūrinys sukasi apie O.D. pavydėtiną(ištiesų apgailėtiną) pseudo-rašytojo,žinomo žmogaus gyvenimą: su daugybe sekso,iškrypimų,alkoholio,narkotikų,su retkarčiais pasirodančiais realių įžymybių šešėliais iš pirmo žvilgsnio bukais dialogais bei beveik nepastebima įvykių tėkme(nes realaus veiksmo čia kone nėra).

“Iš ko atpažinsi gerą naktinį klubą?Iš tualetų-kai pirštu perbrauki per TP laikiklį,pirštas pabąla,ir jei po to priglaudi jį prie dantų,jie apmiršta.“

“Ieškau priežasčių skųstis,bet nerandu.Todėl viena jau yra.“

“Būna dienų su,ir mėnesių be.“

“Sėkmė yra tik nepavykusi nesėkmė.“

 

Apskritai,nors knyga pesmelkta nihilizmo,slogių pojūčių nepalieka ir(!!) susimastyti nepriverčia(turiu įtarimų,jog autorius tyčia to siekė,tarsi norėdamas sau/visiems įrodyti,jog visa tai yra tik gryniausia realybė).

Jei pastatytų pagal ją filmą(D.Fincher!!!) pažiūrėčiau jį gal net daugiau nei du kartus.

O ir pačią knygą,matyt,dar skaitysiu(tik jau kitą kartą užsiimsiu tuo,ką patingėjau daryti-išsirašinėti įvairias smagias,kvailas ar tiesiog šiaip šokiruojančias frazes,siuntinėti jas įvairaus plauko pažystamiems ar net draugams,taip užsitarnaujant ne kokią reputaciją-o tokių frazių daug,galėčiau kiekviename puslapyje rasti bent dvi.Autorius naudojosi mano slapta taktika- prisirankioti skambių frazių iš įvairaus plauko pripažintų visuomenės veikėjų-ir tokiu atveju sudaryti išties gerbtiną įspūdį.)

Kiti autoriaus kūriniai:

“Neramaus jaunuolio memuarai“

“Atostogos komoje“

“Meilė trunka trejus metus“

“Novelės su ecstasy

“99 frankai“

“Windows on the World“

 

Vertinimas: 8/10

Verta perskaityti: “14.99 euro“